Filmai / Režisieriai

„Kafkiškasis“ Romanas Polanskis

Romanas Polanskis (Roman Polanski), matyt, yra vienas iš tų režisierių, kurie arba patinka, arba ne. Jis neabejotinai turi savo stilių. Tačiau šiuolaikiniam prie veiksmo ir laimingos pabaigos pripratusiam žiūrovui Polanskis gali pasirodyti per rimtas, per lėtas, per daug depresyvus, jo filmai – slogūs ar nuobodūs. Netgi daugybe apdovanojimų įvertintas „Pianistas“ („The Pianist“, 2002) susilaukia priekaištų, neva pagrindinis filmo veikėjas neišvystytas, yra neherojiškas.

Taip, su herojiniais filmais Polanskis neturi nieko bendra. Galbūt kai kuriems šiuolaikiniams žiūrovams sunku suprasti, kad pagrindinis veikėjas neturi būti herojus, pakanka būti žmogumi. Ir tas žmogus nebūtinai turi būti patrauklus.

Skirtingai nei Roberto Benigni, kuris net ir žiauriausiose gyvenimo situacijose sugeba įžvelgti kruopelę džiaugsmo, laimės ir vilties („Gyvenimas yra gražus“ / „Life is Beautiful“, 1997), Polanskis, matyt, nėra optimistas ir tokios iliuzijos (jei taip būtų galima pavadinti) nesuteikia, jo filmų personažai jaučiasi klaustrofobiškai, toks jausmas gali apimti ir žiūrovą.

Pamenu, skaitydama Franco Kafkos „Procesą“, jaučiausi slogiai, tarsi pati būčiau įstrigusi biurokratizmo mašinerijoje. Knyga realistiška, tačiau kažkuriuo metu suvoki, kad viskas yra siurrealistiška, nors ir tas siurrealizmas tikroviškas (o tai parodo, kokia iškreipta mūsų realybė).

Nemaža dalis Polanskio filmų sukelia tokius pat (ar panašius) jausmus, todėl, galima sakyti, režisieriaus filmai kafkiški. Jo kūrinius galima vertinti atsispyrus į Kafkos pasaulį, o pastarąjį galima praplėsti Polanskio filmų temomis. Pavyzdžiui, argi negalime pagalvoti, kad Jozefas K. („Procesas“), ko gero, galėjo būti išprotėjęs, o ponas Trelkovskis („Nuomininkas“ / „The Tenant“, 1976) gyvena tame pačiame Kafkos sukurtame pasaulyje? Abu kūriniai, rodos, taip vienas kitą papildo, kad šia tema būtų galima rašyti baigiamąjį darbą.

Tvanku, slogu, klaustrofobiška – šie epitetai tiktų Polanskio filmams „Pianistas“, „Nuomininkas“ ir „Pasibjaurėjimas“ (laisvas pavadinimo vertimas, angl. „Repulsion“, 1965). „Nuomininkas“ ir „Pasibjaurėjimas“ yra du „Buto trilogijos“ („Apartment Trilogy“) filmai. Trečiasis (ir turbūt žymiausias) – „Rozmari kūdikis“ (1968), kuris, mano manymu, kiek kitoks. Žinoma, visus trilogijos kūrinius vienija uždara buto erdvė, psichologizmas, siaubo elementai ir paslapties šydas (lieka neaišku, ar tai, ką matome, yra tikra, ir kaip reikėtų interpretuoti tai, kas matoma). „Rozmari kūdikiui“ labiau tiktų epitetai mistiška, antgamtiška, o pati juosta labiau primena siaubo filmus, nors „siaubiaku“ jo tikrai nepavadintum.

Susipažinti su „Buto trilogija“ žiūrovui, mėgstančiam psichologinius filmus, manau, tiesiog būtina. Juose vaizduojama beprotybės (tikros ar tariamos) vystymosi eiga, realus pasaulis pamažu persipina su haliucinacijom. Iš, rodos, saugios erdvės pagrindinis veikėjas (ir žiūrovas) perkeliamas į nesaugią. Kas, rodos, gali atsitikti savame bute, name, kur gyvena ramūs kaimynai? Bet didžiausias priešas – žmogaus galva, kuri, matai, nusprendė, kad yra pats žmogus. O kas nutinka, kai galva veikia nebe taip, kaip turėtų?.. Kažkas nejudėdamas valandų valandas žiūri į tavo langą. O gal iš tikrųjų tai tu žiūri į niekur?

Riba tarp realybės ir iliuzijos ne visada aiški. Kiekvienas iš mūsų savaip serga, o sergantieji yra savaip sveiki. Šį sąlygiškumą perteikti padeda įvairūs daiktai-simboliai: negyvas triušis, talismanas, žmogaus dantis.

Negyvas triušis („Pasibjaurėjimas“), rodos, negali niekam pakenkti. Tačiau tai turbūt vienas iš įtaigiausių simbolių, panaudotų kino istorijoje. Skirtingai nei Alfredo Hitchcocko „Paukščiuose“ („The Birds“, 1963), kuriame paukščiai yra reali grėsmė, „Pasibjaurėjime“ triušio palaikai lyg ir nieko nedaro, tiesiog genda. Bet šis gedimas toks nemalonus, kad, rodos, gali užuosti šlykštų dvėsenos kvapą. Polanskis puikiai žaidžia vaizdais ir garsais (ar jų nebuvimu) ir tai, ką mes suvokiame ir patiriame, iš tikrųjų dedasi tik mūsų galvose. Kai pagaliau triušis išmetamas, jaučiamas kažkoks palengvėjimas, nors šiukšlinė vis tiek neapsaugo nuo tvaiko ir tolesnio irimo, ir žiūrovas tai puikiai supranta.

Taip įtaigiai perteikti ligos įkyrumą, tūnojimą, slogumą pavyko – vėlgi – Kafkai. Milžiniškas tarakonas, besislepiąs kambaryje, niekur nedingsta. Galime apsimesti, kad vabzdžio nėra, bet jo šešėlis vis tiek krinta ant mūsų. Ir kas iš tikrųjų bjaurisi: pagrindinė veikėja ar mes, žiūrovai?

Talismanas („Rozmari kūdikis“) turėtų atnešti laimę, apsaugoti nuo pikto. O kas, jei jis veikia priešingai, jei jį padovanoja žmogus, turintis piktų kėslų? Talismanas tėra daiktas, simbolizuojantis ryšį tarp dovanotojo ir dovanos gavėjo, tačiau žiūrovas, matydamas talismaną ant negyvos merginos, o vėliau ant Rozmari kaklo, supranta, kad tai prie gero neprives. Ir prietarai virsta realybe.

Sienoje paslėptas žmogaus dantis („Nuomininkas“) yra žmogaus dalis. Kaip, matyt, ir kiti Trelkovskio bute esantys mirusios buvusios nuomininkės daiktai. Polanskis sugrįžta prie dar vieno prietaro. Dažnai gyvieji, norėdami pamiršti mirusįjį, atsikrato jo daiktų. Vengiama dėvėti mirusiojo drabužį, nes bijoma, kad jame likusi mirusio žmogaus energija pereis gyvajam. Tačiau daiktai turi prasmę tik tada, kai jiems ją suteikia žmonės. Ar mirusiojo daiktai gali apsėsti žmogų, ar dėvėdamas jo daiktus, perimi dalį buvusio šeimininko energijos? Iš tikrųjų daiktai neturi nieko bendra su beprotybe, tačiau mūsų mintys turi.

Polanskis mėgsta šokiruoti. Jis sukuria vaizdinius, kurie nėra lengvai pamirštami. Dažniausiai jie, ko gero, nemalonūs. Kartkartėmis šie vaizdiniai (kaip irstančio triušio tvaikas, Kafkos pasaulio slogumas) išlenda ir verčia susimąstyti. Kartais mes tiesiog norime išmesti šiuos vaizdinius iš galvos, apsimesti, kad jų nematėme. O tai kaip tik ir patvirtina jų buvimą.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s