Filmai / Režisieriai

Paslaptingasis Kubricko monolitas

Stanley‘is Kubrickas – vienas iš režisierių, kurie kuria atsižvelgdami ne į kiekį, bet į kokybę. Per savo netrumpą karjerą kino režisierius sukūrė trylika pilnametražių kino juostų, seniai tapusių kino klasika. Iš matytųjų labiausiai įsiminė dvi – „2001 m. kosminė odisėja“ („2001: A Space Odyssey“, 1968) ir 1971 m. „Prisukamas apelsinas“ („A Clockwork Orange“).

Apie šiuos filmus kalbėta daug ir, be abejo, bus kalbama. Tai kino juostos, kurios nesensta. Netgi šiandien žiūrėdamas „Kosminę odisėją“, kuriai netoli penkiasdešimt metų, jauti jos aktualumą. Filmas vaizdavo ateitį, tačiau, nors nuo 2001-ųjų praėjo penkiolika metų, jis vis dar atrodo futuristinis, modernus. To pasiekti pavyksta nedaugeliui režisierių.

Kokia šio filmo sėkmės paslaptis? Žiūrėdamas, dalyvaudamas šiame reginyje, jauti, kad supranti ne viską, gal apskritai tik mažą visumos dalelę. Šis neapčiuopiamumas traukia, vilioja. Apie daug ką gali tiesiog spėlioti, tačiau šių spėjimų niekas nepatvirtins.

Būtent daugiaprasmiškumas yra vienas iš rodiklių, padedančių įvertinti kūrinio meniškumą. Menas turi kalbėti apie amžinus dalykus, kelti svarbiausius klausimus, tačiau nepateikti konkrečių atsakymų. Būtent tai daro Kubrickas.

Nors niekas „Kosminėje odisėjoje“ tiesiogiai neįvardija Dievo, nebarsto religinių užuominų, žiūrovų mintys lyg netyčiom krypsta būtent šia linkme. Kodėl? Nes vienas paprasčiausių atsakymų į visus klausimus yra Dievas.

Nepaisant to, kad naudojamės pažangiausiomis technologijomis, mes vis dar kalbame apie aukštesniąją jėga, kuri, tiesa, šiais laikais nebūtinai atitinka šabloniškus religinius įvaizdžius. Matyt, kol nebus atsakyta į klausimą, kas mus „sukūrė“ ir kas laukia po mirties, tol sugrįžimas prie Dievo bus įmanomas.

Įdomu tai, kad nepaisant visų žinių ir mokslo pasiekimų, režisieriai į savo filmus vis dar įpina mistikos, nuojautos, religinių tiesų ir prietarų. Kurdami aukšto lygio mokslinės fantastikos filmą, jie nevengia mokslą supinti su gryna išmone (pvz., Christopheris Nolanas filme „Tarp žvaigždžių“ / „Interstellar“, 2014), filmuose pasidaro galimi paradoksai. Kodėl taip atsitinka? Tikriausiai režisieriai tęsia to paties Kubricko sukurtą tradiciją: tai, ko mes nežinome, nesuvokiame, pavaizduoti kaip kažką siurrealaus, paslaptingo, mistiško.

Didžiausias šios nežinomybės simbolis yra paslaptingas juodas monolitas. Panašiai kaip Davidas Lynchas moka žaisti su tamsos baime, parodydamas tamsą, taip „Kosminės odisėjos“ kūrėjai pastato monolitą, kuris, rodos, nedaro nieko, tik žadina mūsų vaizduotę. Tačiau kokia monolito reikšmė?

Stačiakampis – viena dažniausiai žmogaus naudojamų geometrinių figūrų. Pastatai, kambariai, durys, televizorių ekranai – aplink mus daugybė stačiakampių. Gamtoje taisyklingo stačiakampio formų nepasitaiko, taigi stačiakampis simbolizuoja tai, kas žmogaus sukurta, žmogaus pažangą, civilizaciją apskritai. Filme monolitas, apsuptas beždžionių, rodos, inspiruoja pastarųjų vystymąsi. Tačiau galbūt ne monolitas skatina pažangą. Gal jis tiesiog simbolizuoja tai, kas sunkiai paaiškinama – žmogaus evoliuciją.

Filmo pabaigoje taip pat matome monolitą, kuris stovi akliname kambaryje. Gulėdamas mirties patale, astronautas susiduria su neišvengiamybe. „Kas laukia po mirties?“ – tikriausiai kirba jo galvoje. Jei žmogaus gyvenimas gali būti suprastas kaip tas aklinas kambarys, kuriame žmogus vis kartoja tą patį, kol galiausiai susensta ir miršta, tai monolitas šiuo atveju gali reikšti išsilaisvinimą, perėjimą į kitą būvį, duris į anapus, amžinybę.

Taigi, paskutinę gyvenimo akimirką susiduria laikina ir amžina. Pačioje filmo pabaigoje mums pateikiamas dar vienas simbolis – žmogaus embrionas. Nepaisant individo mirties, gyvenimas tęsiasi, gimsta nauja gyvybė, ir laikinumas virsta amžinumu. Embrionas gali simbolizuoti žmoniją, viltį, gyvenimo tęstinumą.

Kubrickas – vienas iš režisierių, kurio filmus nėra lengva suprasti, juose daug paslėptų prasmių ir simbolių. Tas pats daiktas gali simbolizuoti įvairius dalykus. Panašiai kaip eilėraštyje žodis, kiekvienas vaizdas filme kuria naujas prasmes. Dėl universalios meno kalbos „Kosminė odisėja“ virsta ode gyvenimui.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s