Pažintį su Ingmaru Bergmanu pradėjau visai neseniai. Ji prasidėjo 1957 metais sukurtu filmu „Det sjunde inseglet“ (ang. „The Seventh Seal“). Filme aiškiai matėsi to meto kinematografijos trūkumai, kai kur galbūt buvo per daug lyrikos, tačiau mintis, kad žmogus žaidžia šachmatais su mirties angelu buvo viliojanti. Vien dėl to norėjau pasižiūrėti šį filmą. IMDB („The Internet Movie Database“) komentaruose daugelis internautų neabejotinai sutiko, kad filmas geras, tačiau vis dėlto neprilygsta kitiems Bergmano šedevrams. „Kokie tie šedevrai?“ – tapo smalsu.
Režisierius labiausiai vilioja psichologiniu įžvalgumu, emocijų ir santykių daugialypiškumu, psichologinėmis žmonių reakcijomis sudėtingomis situacijomis. Jo personažai išgyvena stiprias vidines dramas, kurias režisierius sugeba meistriškai užfiksuoti, dažnai pritraukdamas veikėjo veidą, išryškindamas jo mimikas. Tai, kas prasideda gražiai, vėliau kinta ir gali tapti visai nebegražu.
Didelį dėmesį Bergmanas skiria moteriai, jos prigimčiai ir visuomenės poveikiu bei to poveikio rezultatams. Tiek filme „Persona“ (1966), tiek „Scener ur ett äktenskap“ (ang. „Scenes from a Marriage“, 1973) Bergmanas kalba apie moteris, kurios tarsi praradusios savo tapatybę, jos dažniausiai elgiasi taip, kaip iš jų tikimasi, tačiau iš tiesų yra visai kitokios.
Žymi aktorė Elizabeth Vogler („Persona“) spektaklio metu nutyla ir nebekalba ilgą laiką. Nors gydytojai jokių fizinių ar dvasinių ligų nemato, vis dėlto Elizabeth tyla nėra beprasmė. Iš tiesų aktorė supranta nebegalinti meno kalba išreikšti svarbiausių žmogiškų patirčių, tai neišreiškiama žodžiais. Be to, ji pati išgyvena neapykantos ir meilės jausmus savo sūnui, nes motiniški jausmai nėra toks įgimtas dalykas, kaip kalbama, jie gali būti įvairiapusiai.
Seselė Alma filme yra kita Elizabeth pusė, ji naivi, trokšta išsipasakoti, nes gyvena taip, tarsi būtų ne ji pati, o kažkas kitas. Tai gerai išryškėja jos atvirame pasakojime apie seksualinius santykius su nepažįstamu jaunesniu vaikinu, nuo kurio pastoja. Almai reikia išsikalbėti, o Elizabeth, priešingai, nebeturi ko pasakyti.
Bergmanui gana svarbi seksualinė tema. Jo filmuose atvirai kalbama apie vyro ir moters seksualinius patyrimus, kurie yra gana sudėtingi. Pavyzdžiui, filme „Scenos iš santuokinio gyvenimo“ (laisvas vertimas) seksas yra nuolat plėtojama tema, kuri neatsiejama nuo kitų. Filme vaizduojamas vienos poros gyvenimas, jų santykių ir asmenybių kitimas.
Prasidėjęs gražiai (jie kone ideali pora, puikiai sutaria, apie juos rašomas straipsnis), pasakojimas sukamas priešinga puse. Jų gyvenimas yra sudėliotas į lentynėles, viskas aišku ir paprasta, turi savo ritmą. Ne išimtis ir seksas. Vėliau vyras išeina pas kitą ir tik tada prasideda tikri išgyvenimai, santykiai kinta nuo neapykantos iki giliausios meilės, taip pat ir seksas: jis ir svarbus, ir bereikšmis, tikras ar suvaidintas.
Šiame ir kituose filmuose elgesio ir jausmų spektras labai įvairus. Mylimas žmogus gali glostyti ir suduoti, keikti ir girti, nes santykiai nestovi vietoje, o tai, kas buvo dangstoma gražiais žodžiais, vieną kartą išaiškėja. Kad ir kokius dalykus vaizduotų, Bergmanas yra psichologas, kuris tarsi atveria savo pacientų paslaptis, nors mums, be abejo, taip pat reikalingas psichologas.
Filmoteka 